Tambralinga

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Tambralinga (skr. Tambralingam – „raudona linga“) – hinduistinė-budistinė malajų valstybė. Viena seniausių Malajų salyne, kurios kultūrinis ir politinis branduolys buvo Kra sąsmauka (dab. Tailando Nakhon si Thamarat, Surat Thani, Krabi ir Phang Nga provincijos). Ekspansijos laikotarpiu XIII–XIV a. kontroliavo didesnę dalį Malakos pusiasalio dab. šiaurės Malaizijos ir pietinio Tailando teritorijose.

Tambralinga
Langkasukos dalis (iki IX a.) Šrividžajos vasalė (IX–X a.) Čolos vasalė (XI a.)
← II a. – 1365 →
Sostinė	Nakhon Si Thammarat
Valdymo forma	monarchija
Era	Naujieji laikai
- Įsikūrė	II a. m.
- Užėmė Sukotajus	1365 m.

Pavadinimai

Ši valstybė skirtinguose šaltiniuose buvo žinoma gana skirtingais pavadinimais:

• Kinų šaltiniuose: Poling, Holing
• XI a. tamilų šaltiniuose – Madamalingam
• XIII–XIV a. Tailando šaltiniuose: Nakhon Si Thammarat
• Vėlyvuosiuose Europiečių šaltiniuose – Ligoro karalystė

Istorija

Karalystės pradžia sietina su stiprėjančia Transmalakinės prekybos reikšme tarp Indijos ir Kinijos. Ji koncentravosi Kra sąsmaukoje, kur buvo trumpiausias kelias kirsti pusiasalį. Tai buvo pati šiauriausia malajų kilmės valstybė, kuri pietuose ribojosi su Langkasuka ir Kedahu. Šiaurinė jos kaimynė buvo Khmerų imperija.

Ankstyvuoju Tambralingos egzistavimo laikotarpiu, ją ekonomiškai ir politiškai užgožė Langkasuka, įgijusi hegemoniją visoje Transmalakinėje prekyboje ir pavertusi kitas valstybes savo vasalėmis. Apie 800 m. visą regioną nukariavo Šrividžaja, ir ši tapo jos vasale. Šrividžajos laikais čia išdygo Čaija miestas, tapęs regionine sostine, jame pristatyta daug Šrividžajos stiliaus statinių. Nepaisant šios priklausomybės, 640, 648, 818, 860 ir 873 m. Tambralinga savarankiškai siuntė savo pasiuntinius į Kiniją, 671 m. čia lankėsi kinų budistų vienuolis Yi Jing.

XI a. Šrividžają nusiaubus Čola imperijai, Tambralinga buvo paminėta kaip viena iš 13 užkariautų valstybių. Čoloms atsitraukus, Šrividžaja niekuomet čia vėl nebeįsitvirtino, ir Tambralinga (vėliau tailandiečių pavadinta kaip Nakhon Si Thammarat) išgyveno savo aukso amžių. Jo kulminacija siejama su valdovo Čandrabhanu (1230–1270) valdymu. Jis buvo ne tik didis statytojas (žymiausias jo laikų architektūros paminklas yra Phrae Boromadhatu stūpa sostinėje), bet ir užkariautojas. Tuo metu jis kontroliavo didžiąją dalį Malakos pusiasalio (buvusias Langkasukos valdas). Jo galią Malakos pusiasalyje simbolizavo 12 stipriausių provincijos miestų (Naksat miestai), kurie buvo sutapatinti su zodiako gyvūnais: Narathivatas (žiurkė), Pattani (jautis), Kelantanas (Tigras), Kedahas (Didžioji gyvatė), Patalungas (Mažoji gyvatė), Trangas (arklys), Čumpornas (avis), Krabi (beždžionė), Kančanaditas (gaidys), Phuketas (šuo), Kraburi (kiaulė) ir nežinomos lokalizacijos Muang Pahangas (triušis).

1247 m. ir 1270 m. įvykdė karines ekspedicijas į Ceiloną, kurį laikinai užvaldė. Užkariavimai labai nusilpnino šalį. Tai lėmė greitą Tailando (tuomet Sukotajus) sėkmę, užkariaujant Tambralingą XIV a. pradžioje. Jau 1283 m. kontroversiškame dokumente ji minima kaip Sukotajaus karalystės vasalė, o 1365 m. Madžapahitas atsisakė teisių į šią valstybę, galutinai pripažindamas ją Sukotajui. Nuo tada jos teritorija yra Tailando sudėtyje (iki XIX a. pabaigos buvo administruojama kaip vasalinė Nakhon Si Thammarat karalystė).