Perukas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Perukas – natūralius galvos plaukus primenantis galvos dangalas, kurį sudaro ant užsimaunamo audinio pagrindo pritvirtinti natūralūs žmogaus galvos plaukai ar tokių plaukų imitacija iš sintetinių arba natūralių medžiagų.

Perukai naudojami:

kaip priemonė savų plaukų defektams (pvz., plikei ar praretėjusiems plaukams) paslėpti;
kaip mados priemonė suteikti reikiamai išvaizdai.
- greitai pakeisti išvaizdą. Taip nereikia laukti kol jie užaugs, nereikia jų dažyti, garbanoti ar tiesinti ir pan.
- standartinei išvaizdai įgyti. Pvz., Europoje buvo laikotarpis, kai perukus nešiojo vyrai didikai, kariškiai, teisėjai, nes to reikalavo to meto mada, net jei nuosavi plaukai buvo nė kiek ne prastesni.
kaip priemonė aktoriaus išvaizdai pakeisti teatre ar kine
kaip maskuotės priemonė išvaizdai pakeisti slapstantis

Istorija

Pirmieji perukai, kaip valdžios ir hierarchijos simboliai, atsirado senovės Egipte ir Persijoje. Tuo tarpu senovės Romoje itin madingi buvo natūralių plaukų perukai, padidinantys šukuosenas bei paslepiantys retėjančius plaukus. Na, o pripažinimo viršūnė buvo pasiekta XVIII amžiuje, kai pasirodyti visuomenėje be peruko tapo nedovanotinu nemandagumu.

Istorinės aplinkybės perukų nešiojimą koregavo ne vieną sykį: pradedant Senovės Egiptu, kur perukus dėvėjo visi (egiptiečiai kovodami su parazitais galvas skusdavosi plikai, o perukas atliko ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją: tarnavo ir kaip galvos apdangalas), baigiant Prancūzijos revoliucija 1789–aisiais, kai perukų buvo atsisakyta kartu su visomis kitomis turtingųjų privilegijomis.

Šinjonų era

Perukų „krizė“ sukūrė palankias sąlygas kitos puošmenos – šinjono – įsigalėjimui. Šinjonas – pridėtiniai plaukai, prisegami arba pririšami prie natūralių plaukų.

Napoleono valdymo metais perukų vajų pakeitė šinjonų mada. Tiesa, tuo metu suklestėję šinjonai visai nebuvo panašūs į tuos, kuriuos renkamės šiandien. Napoleono epochos moterys puošėsi aukštais uždedamų plaukų šinjonais, dar vadinamais „žirafomis“. Buvo manoma, kad kuo aukštesnis šinjonas, tuo labiau jis priartėja prie tų laikų mados standartų.

Kiek vėliau išpopuliarėjo įvairios kasytės, kurios buvo tvirtinamos ne prie šukuosenos, o prie skrybėlės ar kitokio galvos apdangalo.

XIX a. antrojoje pusėje įsiviešpatavo šinjonai iš dirbtinių sruogų. Šioms mados tendencijoms neliko abejingi ir vyrai: tapo įprasta dirbtinių plaukų sruoga užmaskuoti plikę ar išretėjusius plaukus.

Modernizmas šinjonų nešiojimo madas pasuko kita kryptimi. Kadangi mados norma tapo ilgų banguotų plaukų šukuosenos, šinjonai būdavo veliami ir prie šukuosenos tvirtinai taip, kad suteiktų natūraliai gausių plaukų efektą.