Pamarių kultūra
| Pamarių kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
| Dab. valstybės | šiaurės Lenkija, Kaliningrado sritis, vakarų Lietuva | |||||
| Ist. regionas | Baltijos pajūris – nuo Gdansko įlankos iki Ventos upės. | |||||
| Amžius | Neolitas | |||||
Pamarių kultūra, arba Žucevo kultūra (lenk. Kultura rzucewska) – neolito amžiaus archeologinė kultūra, maždaug 3600 m. pr. m. e. – 1600 m. pr. m. e. paplitusi Baltijos pajūryje nuo Gdansko įlankos iki Ventos upės[1]. Susidarė maišantis vietinei Narvos kultūrai su ateiviais virvelinės keramikos kultūros nešėjais. Pastaraisiais metais pradėjus plačiau tyrinėti Kaliningrado srities Pamarių kultūros gyvenvietes, paaiškėjo, kad šios kultūros atsiradimo pradžia siekia kur kas ankstesnį nei Virvelinės keramikos kultūra bendraeuropinio horizonto laikotarpį.
Charakteristika
redaguotiPamarių kultūros gyventojams svarbus ir reikšmingas gamybinio ūkio plėtros veiksnys buvo gintaro rinkimas, apdorojimas ir mainai, o ūkininkavimo pagrindą sudarė žvejyba – medžioklė, antrame etape pradėjo auginti javus ir gyvulius. Taip pat palaikė ryšius su šukinės – duobelinės keramikos kultūros bendruomenėmis.
Viena svarbiausių archeologinių vietovių – Šventosios senovės gyvenvietė.
Ilgą laiką Pamarių (Rzucevo) kultūra buvo laikoma ankstyviausia žinoma baltų kalbomis kalbančia kultūra, iš kurios ilgainiui išsivystė vakarų baltai. Šiuo metu šia hipoteze yra abejojama.[reikalingas šaltinis]
Pamarių kultūros bendruomenių klestėjimo laikas baigėsi, kai II tūkst. pirmame ketvirtyje Semboje dėl jūros vandens lygio pokyčių sumažėjo gintaro žaliavos išteklių. Bendruomenės netekusios tokio svarbaus prekybai skirtos žaliavos šaltinio, tapo nebeįdomios kitoms Europos tranzitine prekyba užsiimančioms bendruomenėms. Pamarių kultūrai įtaka darė Ivno, varpinių taurių, Trzcinieco kultūros bendruomenės, o šios bendruomenės turėjo įtakos susiformuoti Vakarų baltų pilkapių kultūrai[2]. Lužitėnų kultūra susiformavusi į rytus ir pietus nuo jos.