Mokestis
Mokestis – valstybės nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti fizinis ar juridinis asmuo nuo savo veiklos rezultatų arba atliktų ar tik norimų atlikti veiksmų.
Ekonomikos teorijoje naudojamas platesnis mokesčių apibrėžimas. Mokesčiai – finansiniai santykiai, dėl kurių valstybė, naudodamasi savo neekonominės prievartos galia, be ekvivalentinių mainų ir su nuosavybės pasikeitimu centralizuoja dalį šalies bendrojo vidaus produkto savo funkcijoms vykdyti.
Rūšys
redaguoti- Progresiniai mokesčiai – mokesčiai, kurie didėjant pajamoms, gaunant didesnį pelną, turint ar įsigyjant vertingesnį turtą didėja. Vienas iš tokių pavyzdžių yra pajamų mokestis. Jis mokamas nuo algos. Nuo nustatyto minimumo šis mokestis visai neatskaitomas, o nuo sumos, viršijančios minimumą, imamas nustatytu tarifu. Kitas progresinių mokesčių pavyzdys – brangių prekių įsigijimo mokestis: pavyzdžiui, įsigyjant automobilį, kurio vertė neviršija nustatytos sumos, jo mokėti nereikia, o viršijus šią sumą jis mokamas. Paprastai mokesčių tarifai aukštai nekyla, nes valstybė žino, kad pakėlus mokesčių tarifus gali prasidėti akivaizdus mokesčių nemokėjimas ir susilaukti atvirkštinio rezultato – mokesčių surinkti mažiau.
- Regresiniai mokesčiai – mokesčiai, kurie didėjant pajamoms, gaunant didesnį pelną, turint ar įgyjant vertingesnį turtą mažėja. Taip buvo apmokestinama žemė žlugus feodaliniams – baudžiaviniams santykiams. Šiuo metu Lietuvoje tokių mokesčių nėra.
- Proporciniai mokesčiai – mokesčiai, imami proporcingai nuo gaunamų pajamų, pelno, turimo ar įgyjamo turto, nepriklausomai nuo jo vertės. Tokie mokesčiai yra atskaitymai SoDrai, pajamų mokestis, mokamas darbdavio nuo darbuotojo algos, turto mokestis, mokamas nuo jo vertės ir pan.
Istorija
redaguotiMokesčių atsiradimą galima sieti su pirmykštės bendruomeninės santvarkos genties vado nurodymais savo gentainiams atlikti vienus ar kitus darbus.
Prasidėjus formuotis feodaliniams-baudžiaviniams santykiams mokesčių vaidmuo ypač išryškėjo. Vos tik gentyse atsirado kaupiamas turtas, atsirado ir mokesčiai. Nuo genties prie genties keliaudavo grupė žmonių (armija) arba tik karu besiverčianti kita gentis, kurią gentis turėdavo išlaikyti. Už tai jie įsipareigodavo gentis saugoti nuo kitų mokesčių reikalautojų. Vis didėjant dirbamos žemės reikšmei, visa žemė pradėjo priklausyti kariuomenės vadams-feodalams ir kareiviams. Feodalai žemę palikdavo savo vaikams kartu su titulais ir pareigomis. Laikui bėgant kareiviai pradėjo prarasti nuosavybę į žemę. Japonijoje kareiviai (samurajai) nuosavybę į žemę išlaikė iki pat feodalinių-baudžiavinių santykių pabaigos. Feodalai savo žemę nuomodavo valstiečiams. Valstiečiai už tam tikrą atlygį galėjo dirbti išsinuomotą žemę ir papildomai dar atidirbti feodalo žemėje (eiti lažą). Kartais valstiečiai atsisakydavo dirbti žemes ir eidavo gyventi į miestus, todėl feodalai, norėdami kelti mokesčius ir išlaikyti valstiečius, įvesdavo baudžiavą. Baudžiavos laikais valstietis tik pabėgęs galėdavo apsigyventi mieste.
Kuriantis ir augant miestams, vis svarbesnę vietą užimdavo pinigai kaip mokėjimo priemonė. Gana greitai miesto gyventojai buvo apdėti mokesčiais. Vis didesnę dalį produkto sukuriant miestuose, taip pat vis didesnė dalis mokesčių buvo surenkama iš miestiečių.
Pradžioje mokesčiai miestuose nebuvo labai diferencijuojami. Esant cechų sistemai amatininkų darbas buvo labai reglamentuojamas. Jiems buvo nurodyta, kiek laiko per dieną jie gali dirbti (sakykim, nuo aušros iki aušros), kiek turėti pameistrių, todėl ir mokestį visi mokėdavo vienodą. Taip pat mokestis būdavo imamas nuo kamino, langų name, todėl tuo laiku buvo statomi namai atsižvelgus ir į apmokestinimą. Anglijoje išvis buvo įvestas pagalvės mokestis – kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo pajamų, turėjo mokėti vienodą mokestį.
Tobulėjant apskaitai, apskaitos duomenų fiksavimo ir perdavimo priemonėms, atsirado visokiausių mokesčių ir juos pradėta diferencijuoti. Kartais pastebimas ir mokesčių apskaičiavimo ir diferenciacijos supaprastinimas.
Lietuvoje
redaguotiŠiuo metu Lietuvoje yra kelios dešimtys įvairių mokesčių. Jų skaičius ir tarifai nuolat keičiasi. Lietuvoje fizinių ir juridinių asmenų mokesčius nusako ir reguliuoja Vyriausybės priimti įstatymai, įvertinus pasikeitusias socialines, ekonomines ir kitas sąlygas. Visų mokesčių įstatymų vykdymą kontroliuoja Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija.
