Mečetė
Mečetė (arab. مَسْجِد = masjid – ‘nusilenkimo vieta’) – musulmonų maldos namai.[1] Mečetėje atliekama malda (salatas), mokoma tikėjimo, rengiami tikinčiųjų susitikimai. Mečetę įprastai sudaro maldų salė (haramas) su niša (mihrabas) sienoje į Mekos pusę, sakykla (minbaras), pakyla (daka), nuo kurios skaitomas Koranas. Šalia mečetės dažniausiai statomas (kai kada su ja sujungiamas) minaretas, iš kurio muedzinas kviečia tikinčiuosius melstis.[1]
Pastatas ir papročiai
redaguotiMečetę sudaro pats pastatas, kurio vidus yra išklotas kilimais (musulmonai melsdamiesi turi galva paliesti grindis), o vienoje iš sienų yra mihrabas – arka, atgręžta tiksliai į Mekos miestą Saudo Arabijoje. Į šią arką atsisukę žmonės meldžiasi, nes šis miestas islame laikomas šventu.
Į mečetės vidų galima užeiti tik nusiavus batus, merginoms privaloma slėpti plaukus. Šalia mečetės yra patalpa su praustuvais, skirta apsiplauti prieš maldą, nes musulmonai turi melstis švarūs. Senosiose mečetėse šiose vietose yra specialūs tam skirti fontanai arba baseinai.
Musulmonams nebūtina melstis mečetėje, bet taip yra geriau, ypač penktadieniais (šventa musulmonams savaitės diena).
Minaretai
redaguotiŠalia mečetės gali būti bokštas – minaretas, iš kurio žmones muedzinas kviečia melstis. Minaretų gali būti:
- 0 – mažose mečetėse, skirtose armijai, pastatytose religingų šalių šalikelėse ir panašiai, praktiškai atitinkančiose krikščionių koplyčias.
- 1 – paprastose mečetėse.
- 2 – svarbesnėse mečetėse.
- 3 – tiek minaretų būti negali dėl skaičiaus 3 reikšmės islame.
- 4 – svarbiose mečetėse.
- 5 – tiek minaretų buvo Mekos mečetėje iki Mėlynosios mečetės pastatymo.
- 6 – tiek minaretų yra tik Mėlynojoje mečetėje, asmeninėje Osmanų Imperijos sultono mečetėje Stambule.
- 7 – tiek minaretų dabar yra Mekos mečetėje – pasistatęs sau mėlynąją mečetę, sultonas turėjo skirti pinigų papildomų dviejų minaretų pastatymui Mekoje, nes žmonėms nepatiko, kad jis savo mečetę tarsi laikė svarbesne nei Mekos.
- 8 – tiek minaretų turėjo būti Didžiojoje Sadamo mečetėje Bagdade, kuri nebuvo baigta statyti.
Istorija
redaguoti
Mečečių statybos pavyzdžiu tapo pranašo Mahometo namas Medinoje, mieste į šiaurę nuo Mekos. Mečetės pradėtos statyti VII a. Arabijos pusiasalyje atsiradus islamui ir su arabų užkariavimais išplitus Artimuosiuose Rytuose. Užkariautuose miestuose arabų kalifai islamo religinėms reikmėms pritaikydavo jau esančius statinius arba statydavo naujus maldos namus. Ankstyvasis mečečių tipas vadinamas hipostiline mečete. Ją sudarė didelis kiemas, kuriame paprastai galėdavo sutilpti visa miesto vyrų bendruomenė (moterims dalyvauti buvo uždrausta). Kiemą supo dengtų arkadų konstrukcijos ir hipostilė, nukreipta į Mekos pusę. Kadangi islamo šventyklose nebuvo šventikų ir religija neturėjo šventųjų, mečetėse labai silpnai išreikštos ašinės struktūros. Tikinčiojo malda buvo jo asmeninis dialogas su Dievu.
Mečetėse nevykdavo procesijų, ceremonijų, nebūdavo giedama. Šventyklos durų buvo daug ir jos sukomponuotos atsižvelgiant į patogumą, kad tikintieji lengviau ir greičiau galėtų sueiti ir išsiskirstyti. Minbaras (sakykla) buvo paprasta konstrukcija, skirta pamokslui po penktadienio vakaro maldos, mihrabas (niša) žymėjo Mekos pusę mečetės viduje. Žolės patiesalai ir vėliau kilimai dengė mečetės grindis, ant kurių tikintysis galėjo klauptis ir paliesti kakta žemę. Kieme buvo įrengti fontanas arba baseinas rankų ir kojų apsiplovimui prieš maldą. Kiek vėliau prie mečečių pradėti statyti minaretai, kurie žymėjo mečetės vietą ir iš jų muedzinas kvietė tikinčiuosius maldai. Hipostilinės mečetės buvo statomos pagal Mahometo namų Medinoje pavyzdį. Kai kuriose iš jų buvo platforma, vadinama dika, ant kurios muedzinas galėjo balsiai melstis. Vėliau mečetėse sukurtos maksuros − atskiros uždaros patalpėlės, skirtos išimtinai valdovui pasimelsti.
Vidurinėje Azijoje nuo XII a. paplito keturių ivanų − didelių skliautinių nišų kiekvienoje mečetės kiemo vidinėje sienoje − tipas. Su Osmanų imperijos iškilimu XV a. buvo pradėtos statyti mečetės, kuriių maldos salė buvo ne hipostilė, o plati erdvė, uždengta dideliu kupolu, modeliuota pagal bizantinį Sofijos soboro Konstantinopolyje pavyzdį. Osmaniškų mečečių kiemai buvo žymiai mažesnio dydžio nei hipostilinių, nes Osmanų imperijos valdose dažnai lydavo ir atviro kiemo reikmė sumažėjo.
-
Uolos Kupolas Jeruzalėje, apie 690 m. -
Osmanų Mėlynoji mečetė Stambule, XVII a. pr. -
Centrinės Azijos Isfahano didžioji mečetė, vidinis kiemas su centriniu baseinu ir ivanu -
Totoriai meldžiasi Vilniaus mečetėje Lukiškėse, Pranciškaus Smuglevičiaus piešinys apie 1786 m.
Mečetės Lietuvoje
redaguoti
Lietuvoje yra keturios[2]: Kaune, Nemėžyje, Keturiasdešimtyje Totorių, Raižiuose.
II pasaulinio karo metu, sovietmečiu daug mečečių Lietuvoje sudegė ar buvo sugriautos[3]. Pavyzdžiui, 1968 m. Vilniaus mečetę nugriovė. 1969 m. vietoje mečetės ir senųjų totorių kapinių iškilo Puslaidininkių fizikos institutas[4].
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 „Mečetė“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-05.
- ↑ E.Ročkaitė, Lietuvos totorių medinių mečečių architektūra
- ↑ Būdas. 2019 m. Nr. 3. „Senas vynas naujame vynmaišyje arba apie atgimusią Sabantujaus šventę“.
- ↑ https://www.bernardinai.lt/dingusio-vilniaus-galerijos-totoriu-mecete-lukiskese/
- Janson’s History of Art: The Western Tradition (8th Edition). Pearson Education, Inc., 2010.
- Stachowski M.: Slawische Bezeichnungen für Moschee unter besonderer Berücksichtigung des Polnischen, Schlesischen, Tschechischen und Slowakischen. ‒ Janyšková I. / Karlíková H. / Boček V. (ed.): Etymological research into Czech (= Studia Etymologica Brunensia 22), Brno 2017: 361–369.