Konklava

Konklava (iš lot. cum clavis) – Kardinolų kolegijos susirinkimas, kurio metu renkamas naujas popiežius. Konklavai vadovauja Kardinolų kolegijos dekanas. Konklava taip pat vadinama uždara patalpa, kurioje yra renkamas naujas popiežius.

Nuo 1492 m. popiežiaus rinkimai vyksta Siksto koplyčioje

Ilga politinio kišimosi į popiežiaus rinkimus istorija bei ilgi tarpuvaldžiai, o labiausiai 1268–1271 m. tarpuvaldis, paskatino Lione įvykusio Visuotinio Bažnyčios susirinkimo metu paskelbti, kad rinkimai turi vykti už užrakintų durų cum clave (lot. „su raktu“). Niekam neturi būti leidžiama palikti konklavos, kol neišrenkamas naujas Romos vyskupas (popiežius). Šiais laikais popiežiaus rinkimai vyksta Siksto koplyčioje Vatikane, kur susirinkę kardinolai prisiekia laikytis konstitucijos ir išlaikyti rinkimų paslaptį.

Rinkimai

Teoriškai popiežiumi gali tapti bet kuris pakrikštytas vyras. Tokių atvejų būta ankstesniais laikais, kai popiežiumi būdavo išrenkamas koks nors žymus krikščionis ar vienuolyno abatas. Šiais laikais popiežius renkamas iš kardinolų būrio. Artėjant naujo popiežiaus rinkimams, vatikanistų prognozėse, žiniasklaidoje aktyviai diskutuojamos realiausios papabile kardinolų kandidatūros į popiežiaus sostą.

Paprastai popiežius renkamas slaptu balsavimu. Po kiekvieno balsavimo biuleteniai yra sudeginami Siksto koplyčios krosnelėje. Jei popiežius buvo išrinktas – kartu į krosnelę pridedama specialių medžiagų, kurios nudažo dūmus baltai, jei ne – medžiagų, dažančių dūmus juodai. Tai vienintelis būdas perduoti informaciją išoriniam pasauliui apie konklavos eigą.

Rinkimai taip pat gali vykti ir vadinamuoju aklamacijos būdu, kai kardinolai, įkvėpti Šv. Dvasios, vieningai sušunka išrinktojo vardą. Taip pat gali rinkti grupė kardinolų, kuriems visi vienbalsiai suteikia įgaliojimus. Išrinktajam sutikus, jis tampa popiežiumi. Bet kokiu atveju naujojo popiežiaus išrinkimą ženklina balti dūmai, kylantys iš Siksto koplyčios kamino.

Istorija

Popiežiaus rinkimo procedūros per tūkstantmetę Katalikų bažnyčios istoriją ne kartą keitėsi.

Pirmieji vyskupai krikščionių bendruomenėms buvo parenkami apaštalų ar jų tiesioginių įpėdinių. Šioms bendruomenėms sutvirtėjus vyskupai buvo parenkami klero ir bendruomenės sutarimu. Analogiškai buvo renkami ir Romos vyskupai. Romos vyskupo rinkėjais buvo vyskupystės dvasininkai, tačiau renkama buvo ne balsavimu, o konsensusu arba aklamacija. Po to kandidatas buvo pristatomas bendruomenei bendram pritarimui ar nepritarimui. Dėl šių rinkimų procedūrų nepakankamo skaidrumo atsirasdavo konkuruojančių kandidatų ir antipopiežių, dėl to išrinkimą kartais patvirtindavo Romos imperatoriai.

769 m. Laterano sinodas oficialiai panaikino Romos gyventojų teisę rinkti popiežių, tačiau 862 m. Romos sinodas šią teisę grąžino patricijams. Popiežius taip pat prisiekdavo ištikimybę Romos imperatoriui. Buvusią tvarką pakeitė 1059 m. popiežiaus Mikalojaus II dekretas In Nomine Domini, kuriuo teisė išrinkti kandidatą pavesta tik kardinolams. Kardinolų išrinktas kandidatas buvo pristatomas dvasininkijos ir pasauliečių patvirtinimui. Buvo atmestas reikalavimas, kad popiežių patvirtintų imperatorius. 1139 m. atmestas ir reikalavimas, kad popiežių tvirtintų ir žemesnioji dvasininkija bei pasauliečiai. Nuo to laiko popiežiaus rinkimų procesas buvo toliau detalizuojamas.

Konklavos tradiciją 1274 m. konstitucija Ubi periculum įvedė popiežius Grigalius X, siekdamas pagreitinti popiežiaus išrinkimą. Popiežius Pijus X 1904 m. susistemino popiežiaus rinkimų tvarkos patobulinimus konstitucijoje Vacante Sede Apostolica ir pašalino pasaulietinės valdžios įtaką rinkimams. Popiežius Pijus XII nustatė, kad reikalinga balsų dauguma yra 2/3 + 1. Popiežius Paulius VI kardinolų rinkėjų amžių apribojo iki 80 metų. Popiežiai gali keisti savo įpėdinių rinkimų tvarką išleisdami „apaštališkąją konstituciją“. 2006 m. Jonas Paulius II paskelbė apaštalinę konstituciją Universi Dominici Gregis, kurioje išdėstė naują popiežiaus rinkimų taisyklių redakciją.