Energetika
Energetika (iš lot. energia arba gr. Ενεργεια), arba energijos politika – valstybės ekonominės veiklos sritis, apimanti visus energetikos sektorius, susijusius su energijos ištekliais ir įvairių energijos rūšių gamyba, energetikos sistemų objektų ir įrenginių eksploatavimu. Tai elektros energetika, hidroenergetika, branduolinė energetika, šiluminė energetika, centralizuotas šilumos tiekimas, bei įmonių ir įrenginių, skirtų įvairių energijos išteklių gavybai, gamybai, transformavimui, perdavimui, skirstymui ir vartojimui visuma.
Ekonominė veikla energetikos sektoriuje – tai energetinių medžiagų ir produktų (nafta, gamtinės dujos, anglys, vietinis kuras, atsinaujinantys energijos ištekliai) žvalgyba, išgavimas, perdirbimas, gamyba, saugojimas, transportavimas, perdavimas, paskirstymas, prekyba, rinkodara ir realizacija.
Energetikos politika
redaguoti
Trūkstant energijos išteklių ir siekiant sumažinti neigiamą energijos gamybos poveikį gamtai, tokį, kaip šiltnamio efektas, vis plačiau pradedamos naudoti energiją taupančios technologijos, tokios, kaip kogeneracija, organinis Rankino ciklas, kuro celės, vandenilio kuras, hibridinės energijos sistemos, taip pat ir kitos energijos rūšys – vėjo energija, Saulės energija, geoterminė energija, bioenergija.
1992 m. Jungtinių Tautų konferencijoje „Aplinka ir plėtra“ priimta aplinkos apsaugos ir tarptautinės veiklos programa remtinai plėtrai XXI amžiuje.
1997 m. Hararėje vykusiame kongrese World Solar Summit buvo priimta „Pasaulio saulės programa 1996–2005“. Ši programa patvirtinta dalyvavusių pasitarime 104 šalių delegacijų ir 17 valstybių vadovų bendru sutarimu. Programos tikslas – skatinti vyriausybes, tarptautines ir nevyriausybines organizacijas, finansines, akademines ir privačias institucijas palaikyti remiamą atsinaujinančios energetikos plėtrą (angl. Sustainable Renewable Energy Development). Pasaulio saulės programoje akcentuojama, kad žmonijos gerovei labai svarbi saulės ir kitų atsinaujinančios energijos šaltinių, tokių, kaip vėjo, geoterminė, vandens, biomasės ir okeanų, remiama plėtra. Atsinaujinanti energija gali sumažinti aplinkos degradavimą, atmosferos užterštumą, šiltnamio efektą. Pasaulio energetikos strategija turi būti grindžiama ne remiantis vien techniniais ir ekonominiais kriterijais, bet atsižvelgiant į energijos ir visuomenės sąveiką, socialines ir kultūros dimensijas.
Europos Sąjungos atsinaujinančių energijos išteklių politika pateikta Bendrijos Baltojoje knygoje ir 1997 m. parengtame veiksmų plane „Energija ateityje: atsinaujinantys energijos ištekliai“. Suformuluotas pagrindinis strateginis tikslas – pasiekti, kad 2010 m. atsinaujinantys energijos ištekliai pirminės energijos balanse sudarytų ne mažiau kaip 12 %.
Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EC dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo vidaus elektros rinkoje numato taikyti įvairias atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemones, siekiant užtikrinti, kad jų dalis 2010 m. elektros energijos gamybos struktūroje išaugtų vidutiniškai iki 22 %.
Manoma, kad 2030 m. žmonijos poreikiams patenkinti reikės 334 milijonų barelių naftos ekvivalento energijos resursų per dieną, kai 2000 m. buvo suvartojama maždaug 205 milijonai barelių.
Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/30/EC dėl biodegalų (augalinės kilmės transporto kuro) ir kitų atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo transporte skatinimo apibrėžė šalių narių siekį iki 2005 m. pabaigos biodegalais pakeisti ne mažiau kaip 2 % viso benzino ir dyzelino, parduodamo vidaus rinkoje. 2010 m. biodegalai turi sudaryti ne mažiau kaip 5,75 % viso kelių transporte suvartojamų degalų.
2006 m. kovo mėn. Europos Komisija Europos Sąjungos narių svarstymui pateikė naują „Žaliąją knygą“, kurioje numatyti dar greitesni Europos energetikos pokyčiai.
Energijos ištekliai
redaguotiSvarbiausi energijos ištekliai yra:
- neatsinaujinantys gamtos ištekliai ir perdirbti jų produktai – nafta, anglys, gamtinės dujos, branduolinė energija, durpės, degieji skalūnai,
- atsinaujinantys gamtos ištekliai – vandens, potvynių potencinė energija, Saulės, vėjo energija, Žemės gelmių šilumos energija,
- žmogaus veiklos produktai, priskiriami atsinaujinantiems ištekliams – medienos pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamybos atliekos, komunalinės ir kitos degios atliekos, specialiai auginamas biokuras ir malkos, iš žemės ūkio produktų gaminami biodegalai.
Energijos ištekliai pagal energetinį potencialą vertinami naftos ekvivalentu (tne). Nuo 2002 m. Lietuvoje naudojamas naftos ekvivalentas. Iki tol buvo naudojamas anglies ekvivalentas (tae). 1 tae = 0,7 tne, 1 tne = 11,63 MWh.
| Mazutas, naftos produktai | 11,2 | MWh/tonai | |
| Gamtinės dujos | 9,4 | MWh/1000 nm³ | |
| Medžio drožlės | 2, | MWh/tonai | |
| Šiaudai | 4,0 | MWh/tonai | |
| Komunalinės atliekos | 2,5 | MWh/tona |
| Energetiniai gluosniai | 45 | MWh/ha |
| Miškas | 1 | MWh/ha |
| Šiaudai | 12 | MWh/ha |
| Javai | 20 | MWh/ha |
| Saulės kolektorius | 500 | kWh/m² |
| Vėjas 7 m/s | 3000 | MWh/MW |
Išžvalgyti pasaulio naftos ištekliai sudaro apie 148 mlrd.t, iš jų – Saudo Arabijoje apie 25 %, Irake -10,7 %, Jungtiniuose Arabų Emyratuose – 9,3 %, Kuveite – 9,2 %, Irane – 8,6 %, Venesueloje – 7,4 %.
Anglių ištekliai siekia 984,5 mlrd.t, iš jų – JAV – 25,4 %, Rusijoje – 15,9 %, Kinijoje – 11,6 %, Indijoje – 8,6 %, Australijoje – 8,3 %, Vokietijoje – 6,7 %.
Išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai didžiausi yra Rusijoje – 170 mlrd. kub. m, Kanadoje – 88 mlrd. kub. m, Norvegijoje – 68 mlrd. kub. m, Alžyre – 54 mlrd. kub. m.
Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse atsinaujinančių energijos išteklių dalis pirminės energijos balanse dabar yra mažesnė nei 2 %. Jungtinė Karalystė jų panaudoja 1,3 %, Belgija – 1,7 % Nyderlandai – 1,9 %, Airija – 1,9 %. Palyginti nedaug atsinaujinančių energijos išteklių naudoja Vokietija (2002 m. tik 3,7 %), Japonija – 3,5 %, JAV – 4,3 %, Italija – 5,5 %, Prancūzija – 6,2 %. Europos Sąjungos šalyse šio rodiklio vidurkis 2002 m. buvo lygus 5,9 %. Tačiau Estijoje atsinaujinančių energijos išteklių indėlis į šalies energijos balansą siekia 11,6 %, o Latvijoje – net 35,1 %, daugiausia – hidroenergija.
Energijos gamyba ir suvartojimas
redaguotiEnergijos suvartojimas pasaulyje nuo praėjusio amžiaus vidurio sparčiai auga – per 50 metų bendrosios pirminės energijos sąnaudos padidėjo net 6 kartus. Nors padidėjus naftos kainoms, buvo daug pasiekta didinant energijos vartojimo efektyvumą, išliko bendra energijos poreikių augimo tendencija. JAV, Rusija ir Kinija pagamina 38 %,o suvartoja – 41 % pasaulio pirminės energijos.
Nafta ir jos produktai pasaulio pirminės energijos balanse šiuo metu tebeužima reikšmingiausią vietą. Prognozuojama, kad 2020 m. naftos bus suvartojama 3,8 mlrd. tonų, o gal ir 4,7 mlrd. tonų, jeigu išliks tokios pačios energijos gamybos augimo tendencijos.
Gamtinių dujų suvartojimo augimą labai skatina griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai. Todėl visuose pasaulio ekonomikos tolesnio vystymosi scenarijuose numatytas jų suvartojimo augimas. 2000 m. pasaulyje buvo suvartota 2,6 mlrd. tne. Prognozuojama, kad 2020 m. gamtinių bus suvartojama 3,2 mlrd. tne, labai spartaus ekonomikos augimo atveju – 3,6 mlrd. tne, o 2030 m. planuojama suvartoti net 4,8 mlrd. tne.
Daugelio šalių pirminės energijos balanse reikšmingą vaidmenį vaidina anglys, kurių ypač daug sunaudojama elektros energijai gaminti. Prognozuojama, kad 2020 m. jų bus suvartojama 3,4 mlrd. tne, o labai spartaus ekonomikos augimo atveju – 3,7 mlrd. tne.
| Metai | Gamyba | Suvartojimas | |
| 1992 | 8,85 | 8,83 | |
| 1995 | 9,22 | 9,23 | |
| 1998 | 9,71 | 9,65 | |
| 1999 | 9,71 | 9,81 | |
| 2000 | 9,98 | 10,05 | |
| 2001 | 10,17 | 10,18 |
2001 m. JAV pagamino 1803,56 mln., Rusija – 1130,98 mln., Kinija – 964,15 mln., Saudo Arabija – 513,32 mln., Kanada – 458,64 mln., Didžioji Britanija – 281,23 mln., Iranas – 264,60 mln., Norvegija – 257,54 mln., Australija – 252,50 mln. tne pirminės energijos.
2001 m. JAV suvartojo 2 445,66 mln., Kinija – 999,68 mln., Rusija – 710,64 mln., Japonija – 552,38 mln., Vokietija -361,62mln., Indija – 322,56mln., Kanada – 315,25 mln., Prancūzija – 265,10 mln., Didžioji Britanija – 247,21 mln., Brazilija – 221,26 mln. tne pirminės energijos. Tik apie 13,5 % suvartotos pirminės energijos teko atsinaujinantiems ištekliams.
Energijos balansas
redaguotiEnergijos balansas – tai materialinis balansas, apibūdinantis energijos išteklių ir energijos rūšių gavimo šaltinius ir vartojimą. Jis parodo energijos išteklių sunaudojimą elektros energijos ir šilumos gamybai, perdirbimui į kitą kurą, neenergetinėms reikmėms, energijos gamybos apimtis, eksportą, importą, nuostolius, galutinių vartotojų sąnaudas. Balansas apima visų nuosavybės formų įmonių, vartojančių, gaminančių ar tiekiančių kurą ir energiją duomenis.
Pasaulio energijos balanse iki XX a. vyravo mediena (malkos) ir anglys, XX a. pradžioje – anglys, vėliau – nafta (pvz., 1979 m. ji sudarė 47 % visų naudotų energijos išteklių) ir dujos. XXI a. pradžioje nafta sudarė 37 %, anglys ir kt. kietasis kuras – 30 %, gamtinės dujos – 21 %, branduolinė energija ir hidroenergija – 10 % naudotų energijos išteklių.
Lietuvos energijos balanse iki 1956 m. vyravo vietiniai energijos ištekliai – malkos, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos ir vandens energija, apie 60 % viso kuro buvo sunaudojama patalpoms šildyti. Elektrinėse daugiausia buvo naudojamos durpės. Didėjant energijos poreikiams, sparčiai didėjo įsivežamos naftos ir jos produktų, o nuo 1963 m. nutiesus dujotiekį į Lietuvą – ir dujų kiekis. Akmens anglies sunaudojimas kito mažai. 1980–2000 m. branduolinio kuro dalis energijos balanse sudarė 34–37 %.