Arminijos emyratas

Armėnijos (Arminijos) emyratas (arab. إمارة أرمينيا = imārat Arminiya), dar vadintas Armėnijos ostikanatu (arm. Արմինիա ոստիկանություն, Arminia vostikanut'yun) – istorinė valstybė, Arabų kalifato dalis Azijoje, gyvavusi VII-IX a. Ji apėmė Armėnijos kalnyną (Senovės Armėnijos kultūrinį regioną – dabartinės Armėnija, pietų Gruzija, rytų Turkija, šiaurės vakarų Iranas).

إمارة الارمينيا Arminijos emyratas
Kalifato dalis
← 685 – 889 →   →
Location of Arminijos emyratas Emyratas nuo 750 m.
Sostinė	Dvinas
Valdymo forma	karalystė
Istorija
- Prijungimas prie Kalifato	685 m. Įkurtas d.
- Valdžią paima Sadžidai	889 m.

Istorija

Įkūrimas

Iki Kalifato sukūrimo Armėnija buvo padalinta tarp Sasanidų Persijos ir Bizantijos. Manoma, kad pirmą kartą arabai užpuolė Armėnijos teritorijas 642 m. Jie apgulė tuometinį Armėnijos marzpanato centrą Dviną ir grįžo iš žygio su 35 tūkst. belaisvių. Sekančiais metais jie vėl užpuolė Armėniją, tačiau juos atmušė vyriausiasis armėnų karvedys Teodoras Rštunis. Bizantijos imperatorius Konstancas II jį pripažino Armėnijos marzpanu, bet pareikalavo vasaliteto. Tiesa, 653 m. Teodoras Rštunis perėjo į arabų pusę, išvijo Bizantijos karines pajėgas, ir netgi sugebėjo prisijungti dalį jų valdų.

657 m. Kalifate prasidėjus pilietiniam karui, arabai kuriam laikui pasitraukė, tačiau 661 m. kalifas Muavija grįžo su naujom pajėgomis ir privertė vietos kunigaikščius mokėti mokesčius Kalifatui. Tiesa, nors teritorija buvo laikoma Kalifato dalimi, arabų kontrolė buvo nedidelė, ji apsiribojo mokesčių rinkimu, o kunigaikščiai džiaugėsi didele autonomija.

Situacija keitėsi 700 m., valdant Kalifui Abd al Malikui. Šio brolis Muchamadas ibn Marvanas pavergė armėnų kunigaikščius, o šiems sukilus 705 m. žiauriai numalšino sukilimą. Armėnija kartu su Kaukazo Albanija ir Iberija buvo sujungta į vieną valdą, pavadintą Arminija (الارمينيا). Tiesa, emyrate buvo išskiriamos trys dalys: Pirmoji Arminija atitiko Kaukazo Albanijos teritorijas, Antroji Arminija - Gruzijos, o Trečioji Arminija apėmė Armėnijos kalnyną.

Kalifato kontrolė

Sostinėje Dvine rezidavo valdytojas, tituluojamas ostikanu, ir čia buvo laikomos Kalifato karinės pajėgos. Tiesa, atskirose vietovėse stiprią valdžią turėjo kunigaikščiai (nachararai), kuriems visiems vadovavo didysis kunigaikštis (išchanas).

Kalifatą užvaldžius Abasidams, Armėnijoje prasidėjo dar didesnis spaudimas ir laisvių suvaržymai. 774 m. tai sukėlė didelį armėnų sukilimą, kurį arabai numašino ypač žiauriai. Didelė dalis armėnų ir gruzinų kilmingųjų giminių (pvz. Mamikonianai) buvo išnaikintos, nusilpnintos, arba priverstos migruoti. Sumažėjusį gyventojų skaičių kompensavo greitas apgyvendinimas arabų gentimis ir islamizacija. Rytinė emyrato dalis (Pirmoji Armėnija) buvo islamizuota. Vietoj senųjų giminių iškilo naujos armėnų giminės: Artsruniai ir Bagratuniai.

Žlugimas

Nuo VIII a. pabaigos emyrato šiaurinės teritorijos buvo vis mažiau kontroliuojamos, kas leido čia įsigalėti vietos dinastijoms, kurios peraugo į nepriklausomas valstybes. Nuo emyrato atsiskyrė Derbento emyratas, Širvanšachų valstybė, Tibilisio emyratas, Iberijos karalystė, Kachetijos kunigaikštystė, Kaisidų emyratas ir kt.

884 m. Ašotas Bagratunis vakarinėse emyrato periferijose karūnavosi Armėnijos karaliumi, taip įkurdamas Armėnijos karalystę. Jis siekė suvienyti likusias armėnų žemes. Jo sūnus Smbatas I pradėjo karą prieš naujai paskirtą emyrą Muhammad Ibn Abi'l-Saj ir sugebėjo užimti emyrato sostinę Dviną. Emyras buvo priverstas kelti sostinę į rytus ir savo rezidencija padarė Bardą. Taip iš emyrato likučių susikūrė Sadžidų valstybė.